Portugalija

Portugalija

Kelionės į Portugaliją

Portugalija – labiausiai į vakarus nutolęs rojaus kampelis Europoje

Portugalija (Portugal) – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km). Portugalija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas – Uolos kyšulys.

Sostinė: Lisabona
Plotas: 92 225 km2 
Gyventojų skaičius: 10 427 301 (2014 m.) 
Gyventojų dalis (%), palyginti su bendru ES gyventojų skaičiumi: 2,1 % (2014 m.) 
BVP: 165,690 mlrd. EUR (2013 m.) 
Oficialioji ES kalba: portugalų
Politinė sistema: pusiau prezidentinė respublika
ES valstybė narė nuo: 1986 m. sausio 1 d.
Vietų skaičius Europos Parlamente: 21
Valiuta: priklauso euro zonai nuo 1999 m. sausio 1 d.

Ar priklauso Šengeno erdvei? Taip, priklauso priklauso Šengeno erdvei nuo 1995 m. kovo 26 d.
Portugalija užima vakarinę Pirėnų pusiasalio dalį ir yra labiausiai į vakarus nutolusi žemyninės Europos šalis. Portugalija turi tik vieną sausumos sieną – ji ribojasi su Ispanija šiaurėje ir rytuose, o vakaruose ir pietuose jos ilgą pakrantę skalauja Atlanto vandenynas. Portugalijai priklauso ir Azorų bei Madeiros salynai, kurie yra šalies autonominiai regionai. Svarbiausi Portugalijos ekonomikos sektoriai 2014 m. buvo didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (25,1 %), viešasis administravimas, gynyba, švietimas, žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (20,5 %), pramonė (17,0 %). Pagrindinės Portugalijos eksporto partnerės yra Ispanija, Prancūzija ir Vokietija, o pagrindinės importo partnerės – Ispanija, Vokietija ir Prancūzija.

Nacionalinė virtuvė. Bacalhau – itin populiarios sūdytos Atlanto menkės. Sardinhas assadas – ant grotelių keptos sardinės. Caldeirada – 7–9 rūšių žuvų, pomidorų, bulvių ir svogūnų troškinys. Caldo verde – sriuba, ruošiama iš pjaustytų kopūstų ir bulvių, pagardinama aštroka kiaulienos dešra chourico. Bife a Portuguesa – jautienos kepsnys, ruošiamas su porto padažu. Tripas a moda do Porto – jautienos ir vištienos žarnokų, dešros, rūkyto kumpio, džiovintų pupelių ir svogūnų patiekalas, gausiai pagardintas žolelėmis ir prieskoniais. Arroz doce – tradicinis ryžių pudingas.

Apgyvendinimo ypatumai. Aptarnaujantis viešbučių personalas yra itin svetingas, profesionalus ir draugiškas, rūpinasi svečių gerove, gamina skanų maistą. Algarvės pakrantės viešbučiai nuo paplūdimio įkurti labai skirtingu atstumu. Viešbučiai toliau nuo paplūdimio siūlo daugiau paslaugų nei esantys kurortų centruose ar įsikūrę šalia vandenyno, dažnai tokie viešbučiai taip pat turi SPA centrą, gali būti šalia golfo aikštynų, o iki paplūdimio dažniausiai siūlo nemokamą transportą. Apartamentuose galima ruošti maistą patiems – visuose įrengtos virtuvėlės. Maitinimo sistema „viskas įskaičiuota“ čia nepopuliari, ją siūlo tik keletas viešbučių.

Darbo laikas. Įprastas parduotuvių darbo laikas : 9–13 val. ryte ir 15–19 val. po pietų darbo dienomis ir iki 13 val. šeštadieniais. Prekybos centrai visomis savaitės dienomis dirba nuo 10 iki 22 val. Bankų darbo laikas – nuo 8.30 iki 15 val. Kai kurie Lisabonos bankai veikia iki 18 val. Arbatpinigiai. Mokestis už aptarnavimą gali būti įskaičiuojamas į viešbučio ar restorano sąskaitą. Jeigu jis neįtrauktas, įprasti, tačiau neprivalomi, yra 10 proc. arbatpinigiai. Transportas. Pagrindiniai Portugalijos keliai ir greitkeliai yra mokami ir geros kokybės, jų tinklas gerai išplėtotas. Rajoniniai keliai prižiūrimi prasčiau. Susisiekimas šalies traukiniais daug patogesnis negu autobusais. Lisabonoje ir Porte veikia modernus metro tinklas. Taksi paslaugos šalyje nebrangios, už kelionę mokama pagal taksometro rodmenis. Apribojimai. Griežtai draudžiama fotografuoti ar filmuoti karinių objektų vietose ir oro uostuose. Reikia paisyti nurodytos tvarkos religiniuose objektuose ir muziejuose. Lauktuvėms. Butelis gero vyno (ypač populiarus „Vinho Verde“ arba portveinas – dar vadinamas nacionaliniu Portugalijos gėrimu) ir skanus avių sūris „Queijo da Serra“.

Atraskite Portugaliją. Portugalijoje gausu festivalių, religinių švenčių ir mugių, dėl kurių sustoja visas miesto ar miestelio gyvenimas. Tad prisijunkite ir jūs. Portugalams būdingas saudade – ilgesys, kurį geriausiai perteikia ypatingas dainavimo stilius – fado. Apsilankykite bulių kautynėse, vadinamose tourada – jos ne tokios kruvinos kaip ispanų korida, nes pagal įstatymus buliaus negalima nužudyti arenoje. Jei esate golfo mėgėjas, ši šalis tam puikiai tinkama. Gėrėkitės nuostabiu kraštovaizdžiu. Aplankykite Šv. Vincento iškyšulį, dar vadinamą pasaulio kraštu, Fatimą – pasaulio altorių, didingos Andalūzijos sostinę Seviliją. Vynas ir maistas yra itin svarbi Portugalijos kultūros dalis – paragaukite ir nenusivilsite.

Madeira – gamtos ir pavasario rojus

Apie regioną. Madeiros sala turistų dažnai vadinama rojumi. Ji taip vertinama ne veltui – salos gamta nuostabi ir augmenija veši ištisus metus, žavi nuostabus kraštovaizdis ir poilsiui puikiai tinkantis subtropinis klimatas. Apie 1000 km į pietvakarius nuo Portugalijos ir 520 km nuo Afrikos žemyno krantų nutolusi sala – didžiausia Madeiros salyne, jos ilgis siekia 57 km, plotis – 23 km. Archipelagui taip pat priklauso gretima mažesnė Porto Santo sala ir nedidelis Desertaso salynas. Madeira dar vadinama amžino pavasario sala. Pavasariški orai čia tvyro ištisus metus. Vasarą vidutinė oro temperatūra beveik neperkopia 23 laipsnių, o žiemos dieną retai nukrinta žemiau 16  laipsnių šilumos. Čia nebūna nei šaltų, nei svilinančiai karštų ir tvankių dienų. Golfo srovė net šaltuoju sezonu vandenį sušildo iki 18  laipsnių, o rugsėjį jo temperatūra pakyla vidutiniškai iki 24  laipsnių. Lietingų dienų būna vėlyvą rudenį ir žiemą, vasarą lietus salą plauna rečiau. Drėgnesnis ir vėsesnis oras dažnesnis salos vakaruose, pietinėje dalyje dienos šiltesnės ir sausesnės, čia įsikūrę ir dauguma kurortų. Madeiros klimatas palankus augmenijai vešėti, leidžia užauginti gausų vaisių ir daržovių derlių. Saloje auga mažieji bananai, pasifloros (dar vadinamos marakujomis), papajos, mangai, taip pat įdomieji bananų ir ananasų, bananų ir pasiflorų hibridai. Taip pat gausu gėlių, ypač salos simboliu tapusių orchidėjų. Sala ryškiose spalvose skęsta nuo birželio iki spalio mėnesio. Du trečdalius salos sudaro gamtos draustinis. Būtent čia didžiausią plotą (maždaug 22 tūkst. ha) užima laurų miškai (port. Laurisilva). Nuo 1999 m. laurų miškai įrašyti į UNESCO saugomo pasaulio paveldo sąrašą. Madeiroje puikios sąlygos nardyti, užsiimti banglenčių ar parasparnių sportu, taip pat galima pasiplaukioti su delfinais, stebėti banginius. Kaip ir įprasta vulkaninės kilmės salai, čia nėra natūralių smėlėtų paplūdimių, pakrantėse stūkso didžiulės mėlyno Atlanto vandens skalaujamos uolos ir kvapą gniaužia įspūdingi skardžiai. Aukščiausias Madeiros taškas – Ruivo kalnas, išstypęs į 1862 m aukštį. Madeira kartu su Porto Santo sala dabar yra Portugalijos autonominis regionas, turintis savo sostinę, vėliavą, herbą ir parlamentą. Tai labai saugus kraštas, čia retos vagystės ir kiti nusikaltimai. Sala daugiausia pajamų gauna iš žemės ūkio, vynininkystės ir turizmo. Per pastarąjį šimtmetį Madeira tapo labai lankoma, ypač daug svečių sulaukiama iš Europos, atvyksta portugalų, vokiečių, anglų. Vietos verslas gerai pasiruošęs priimti turistus: veikia prabangių viešbučių ir įvairių turizmo kompleksų, įkurta nardymo klubų. Restoranuose gausu šviežių žuvų patiekalų, didesniuose miesteliuose, ypač sostinėje Funšalyje, virte verda naktinis gyvenimas. Daugiau nei 10 paplūdimių įvertinti mėlynąja vėliava, o maudynėms visuose kurortuose įrengti jūros vandens baseinai. Vietos gyventojai labai tikintys – tai liudija tiek bažnyčių gausa, tiek dažni religiniai festivaliai. Antroji religija čia – futbolas. Būtent iš Madeiros kilęs vienas geriausių pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo. Vietiniai labai mėgsta švęsti: kad ir kokiu metų laiku atkeliausite į salą, labai didelė tikimybė, kad tuo metu kaip tik vyks koks nors gyventojams svarbus festivalis. Balandį čia organizuojama gėlių, rugsėjį – vyno, gruodį – net sumuštinių šventė.

LANKYTINOS VIETOS
Sostinė – Funšalis
Tai didžiausias Madeiros miestas ir šio autonominio Portugalijos regiono sostinė, turinti spalvingą istoriją. Funšalyje gausu istorijos paveldo: tai katedra, miesto teatras, nuo XVIII a. išlikę didingi dvarai, juodojo bazalto ir baltojo marmuro gatvelės. Būtent sostinėje veikia daugiausia parduotuvių, pradedant prekiaujančiomis autentiškais dirbiniais ir baigiant šviežių vaisių ir žuvų turgumi. Mieste įsikūrę daugiau kaip 110 tūkst. gyventojų, panašiai kaip Šiauliuose. Kaip ir dera salos sostinei, ji yra svarbus istorinis uostas, reikšminga per Atlantą plaukiančių kruizinių laivų stotelė. Funšalis žinomas ir kaip modernus, kosmopolitiškas miestas, besipuikuojantis puikiais restoranais ir geriausiais viešbučiais saloje. Ypatingas regiono klimatas leidžia džiaugtis ir įspūdingais sostinės gėlynais bei sodais. Net jai apsistosite kurortuose vakaruose ar rytuose, į Funšalį atvykti bent dienai ar pusdieniui tikrai verta.

Kabo Žirau (Cabo Girao)
Madeiros saloje yra viena vieta, kuri daugumai lankytojų užgniaužia kvapą. Keliolika kilometrų į vakarus nuo Funšalio, 589 m virš jūros lygio įrengta apžvalgos aikštelė stikliniu pagrindu. Aukščio bijantiems žmonėms nepatartina net artintis, nes po kojomis matomas dramatiškas vaizdas – Atlanto vandenyno bangos ir uolėtų kalnų papėdė. Jei drąsos užtenka, nuo aikštelės giedrą dieną atsiveria nuostabi Funšalio panorama ir keliasdešimt kilometrų žydro Atlanto vandens. Turintiems keletą laisvų valandų siūloma pasižvalgyti po Kamara de Loboso kaimelį. Tai labai jauki ant uolų išsidėsčiusi keliasdešimties namų žvejų gyvenvietė, turinti keletą kavinukių ir parduotuvių.

Porto Santas
Porto Santo sala yra visai šalia Madeiros, bet gerokai skiriasi nuo jos. Tai to paties Madeiros salyno dalis, turinti viena didžiulį (tiksliau – ilgą) išskirtinumą – devynių kilometrų auksinio smėlio paplūdimį. Taigi, jei Madeiroje uolingų krantų neužteks ir labai norėsite po kojomis pajusti smėlį, Porto Santas tam – puiki vieta. Vietiniai juokauja, kad ši sala yra vienas didelis paplūdimys su trupučiu žemės. Nors teritorija nedidelė, joje yra bent keliolika viešbučių ir vilų, gausu restoranų, todėl atvykus keltu čia galima praleisti ir daugiau nei vieną dieną. Apsidairyti ilgiau net patartina, nes kelionė vandenynu iš Madeiros trunka apie 2,5 valandos. Saloje sudarytos sąlygos žaisti golfą, jodinėti žirgais, užsiimti giluminiu nardymu ar žvejyba.

Levados
Madeiroje levadomis vadinama drėkinimo sistema, kuri išraizgiusi visą salą. Bendras levadų ilgis 57 km ilgio saloje iš viso siekia daugiau kaip 2500 km. Pagrindinė jų funkcija – iš vandens rezervuarų ir drėgnų vietų nugabenti vandenį daugiausia į šiaurinę salos dalį, nes čia saulė jo išgarina daugiausia. Šiais kanalais keliaujančiu vandeniu aprūpinami vynuogynai, vaisių ir daržovių sodai, bananų plantacijos. Levadomis tekantis vanduo taip pat būtinas salos hidroelektrinėms. Beveik šalia visų kanalų įrengti siauri pėsčiųjų takeliai. Tai geriausias būdas pažinti labai seną ir augmenijos gausų mišką. Takeliais pasiekiamos pačios atokiausios vietos, prie kurių nepavyksta priartėti nei automobiliu, nei motociklu. Gidų komandos siūlo daugiau kaip 20 maršrutų: nuo lengviausių šeimoms su mažais vaikais, kurių ilgis – daugiausia pora kilometrų, iki 15 km žygio, kuriame reikia lipti beveik į 2 km aukščio kalnus, leistis žemyn ir vėl kopti.

Funšalio turgus
Viską, ką užaugina Madeiros gamta ir Atlanto gelmės, galima rasti sostinės turguje – Mercado dos Lavradores. Pasižvalgykite po jį. Turgų sudaro trys dalys: gėlių, vaisių bei daržovių ir žuvų skyriai. Pastarasis bene įspūdingiausias, tačiau jame gausu ir šviežių žuvų kvapų, be to, jis veikia rytais vos porą trejetą valandų. Čia galima išvysti didžiulių tunų ir iš gilių Atlanto vandenų traukiamų vietos kardžuvių. Jų išvaizda – atstumianti, bet paragauti iš šių žuvų gaminamo patiekalo, vadinamo espada, siūlo beveik visos kavinės ir restoranai. Kardžuvių skonis puikus, jos patiekiamos su bananais. Turguje įkyriausi, bet ne pernelyg įžūlūs, yra vaisių ir daržovių pardavėjai: jie siūlo ragauti nemokamai, o tuomet tampa sunku atsisakyti ką nors pirkti. Būtina prisiminti, kad galutinė kaina gali būti išgalvota ir turistui nepalanki, tad prieš dedantis prekių į maišelį ar pintinę verta išsiaiškinti, kiek iš tiesų paplonės piniginė. Šiame turguje gausu tik Madeiroje augančių vaisių, įdomių daržovių. Prekystaliai nukrauti ir palubės nukabintos įvairiausio dydžio pipirais. Gėlių turguje, tikėtina, taip pat teks pamatyti dar niekur neregėtų žiedų. Turgus dirba visą savaitę darbo dienomis nuo 8 iki 19 val., o savaitgaliais – nuo 8 iki 14 val.

Algarvė – fado apdainuotas kraštas

Apie regioną. Algarvė – pačiuose Portugalijos pietuose esantis regionas, pamėgtas įvairių šalių poilsiautojų. Kasmet jų čia apsilanko apie 5 mln. Faro miestas Algarvės pakrantę dalija į dvi ryškiai besiskiriančias dalis. Į vakarus nuo Faro galima žavėtis tarsi atvirukuose matytais vaizdais: mažais užutėkiais ir įlankėlėmis, kurias supa keisčiausių formų uolos ir fantastiškos grotos. Egzotiškiausia pakrantė yra šalia Lagoso, Armasun de Peros ir Albufeiros kurortų bei prie Sagreso miesto iškyšulio. Vakarinė pakrantės dalis yra labiau uolėta, tačiau laukiniai paplūdimiai – neprilygstami. Į rytus nuo Faro iki pat Ispanijos sienos, netoli jūros kranto, gausu nedidelių smėlio salų, beveik susipynusių į ištisinę grandinę. Į jas galima nuplaukti keltais iš kiekvieno kurorto. Čia mažiau užsieniečių, gerai jaučiama autentiška Portugalijos dvasia, siūlomas visas vandens sporto pramogų spektras. Keliaujant į Algarvės gilumą atsiskleis krašto kontrastai. Smėlio ir uolų paplūdimius pakeis derlingos lygumos, kuriose stiebiasi vaismedžių sodai ir migdolų giraitės, kiekvieną pavasarį pražįstančios baltais žiedais. Dar toliau stūkso kamštiniais medžiais apaugusios kalvos ir kalnai, užimantys pusę Algarvės krašto teritorijos. Nėra vieno geriausio būdo pažinti Algarvės kraštą ir Portugaliją. Tai gali būti lėti pasivaikščiojimai siaurų viduramžių gatvių, skersgatvių ir alėjų labirintu. Neskubūs pietūs ir vakarienė puikiame restorane. Naujos pažintys šurmuliuojančiame naktiniame klube. Pasivaikščiojimas po mišką, golfo partija, pirmasis bandymas išsilaikyti ant banglentės. Lepinimasis jūros bangomis ir saulės spinduliais aukštų uolų supamoje įlankoje. Iš Algarvės žmonės išvyksta šventai įsitikinę, kad apsilankė Europos rojuje.

LANKYTINOS VIETOS

Faras
Faras yra Algarvės krašto administracinis centras. Mieste gyvena apie 55 tūkst. žmonių. Ypač graži senoji miesto dalis, kurią supa romėnų statyta siena. Centre stūkso XIII a. katedra, o prieš ją – penkiais amžiais vėliau statyti vyskupo rūmai. Visai šalia, buvusiame vienuolyne, įsikūręs Archeologijos muziejus. Bene įdomiausias jo eksponatas – romėnų mozaika, atkasta tiesiant geležinkelį. Dešimties metrų ilgio meno kūrinys vaizduoja Neptūną, apsuptą keturių vėjų. Barokinė Nossa Senhora do Carmo bažnyčia stebina itin puošniomis interjero detalėmis ir paauksuotu altoriumi. Šalia jos stūkso makabriška Capela dos Ossos – Kaulų koplyčia. Žengę keletą žingsnių nuo turistų pamėgtų gatvių susipažinsite su visai kitokiu miestu. Tai ramūs skverai ir medžiais apaugusios alėjos, kaldintos geležies dirbiniais dekoruoti namai, jachtų prieplauka upės žiotyse ir siaurų kanalų išraižyti paplūdimiai, kuriuose išdidžiai vaikštinėja gandrai.

Evora
Šiek tiek į šiaurę nuo Algarvės krašto yra Evora – vienas žaviausių miestų visoje Portugalijoje. Aukščiausioje miesto vietoje į dangų driekiasi grakštūs deivės Dianos šventovės likučiai. Verta atkreipti dėmesį į unikalų miesto gatvių planavimą – tai maurų viešpatavimo palikimas. Evoros centre, supamame viduramžių gynybinės sienos, rasite XIII a. gotikinę katedrą ir porą itališko manierizmo architektūros šedevrų – Espirito Santo ir Gracos bažnyčias. Miestas tiesiog sužydėjo prieš 500 metų, kai jo valdymą perėmė įtakinga Avisų dinastija. Vėliau Evora nugrimzdo į sąstingį. Dabar čia gyvena 50 tūkst. žmonių, tai yra perpus mažiau negu viduramžiais.

Lisabona
Alis Ubas, Felicitas Julija, Al Ušbuna – taip įvairiais istorijos laikotarpiais vadintas miestas, kurį, pasak legendų, įkūrė graikų keliautojas Odisėjas. Finikiečių, romėnų ir maurų pėdsakų galima aptikti tiek pačiame mieste, tiek jo apylinkėse. Lisabona neatsiejama nuo fado klubų. Liūdnos, ilgesingos, bliuzui prilyginamos dainos vakarais skamba kone kiekvienoje miesto gatvėje. Daug klubų susitelkę turistų mėgstamose vietose – Bairo Alto ir Alfamos rajonuose. Garsiausi fado klubai: „Adega Machado“, „A Severa“, „Painel do Fado“ ir „Parreirinha de Alfam“.

Sintra
Už 30 km į šiaurės vakarus nuo Lisabonos į kalnų šlaitus tarsi lipa Sintros miestelis. Ispanijoje net yra patarlė: „Jeigu keliavai po pasaulį ir neužsukai į Sintrą, manyk, kad nieko nepamatei.“ Nuo senų laikų ji buvo Portugalijos karalių vasaros rezidencijų vieta, o jos romantiška aplinka XIX a. susižavėjo Anglijos poetai. Neišdildomą įspūdį palieka stori maurų tvirtovės mūrai, gotikinės bažnyčios ir puošnūs baroko rūmai. Romantinį vietovės pobūdį tik sustiprina šalia esantis vakarinis Europos taškas – Rokos kyšulys.

Obidosas ir Koimbra
Vykdami į šiaurę nuo Lisabonos keliautojai susiduria su daugybe istorinių miestų. Obidosas vadinamas Vestuvių miestu, nes Portugalijos karaliai jį dovanodavo sužadėtinėms. Aukščiausioje miesto vietoje stūkso pilis, kurioje apsistodavo karaliai su žmonomis, atvykusiomis apžiūrėti dovanos. Nors ir buvo gerokai apgriautas per Didįjį žemės drebėjimą,miestas išlaikė viduramžių dvasią. Koimbra keliautojus vilioja tragiškiausia Portugalijos meilės istorija. XIV a. princas Pedras įsimylėjo žmonos kambarinę Inesą de Kastro. Mirus teisėtai žmonai, princui vesti kambarinės neleido tėvas karalius. Inesa mirė nesulaukusi, kol Pedras taps karaliumi ir galės ją vesti. Kai Pedras buvo karūnuotas, jis ekshumavo Inesos palaikus ir privertė visus rūmus prisiekti ištikimybę karalienei, pabučiuojant jos ranką. Koimbra didžiuojasi vienu seniausių Europos universitetų, kurio vidus dekoruotas auksu. Šiame universitete buvo išplėtota unikali fado atlikimo maniera, su kuria galima susipažinti miesto klubuose. Koimbroje taip pat yra Portugalijos paminklų ir istorinių pastatų kopijų parkas.

Portas
Portas – antras pagal dydį Portugalijos miestas, įsikūręs Doro upės žiotyse. Būtent nuo šio miesto pavadinimo kilo šalies vardas. Tai – granito miestas, kartais pilkas ir paslaptingas, ypač kai jį uždengia nuo vandenyno pakylantis rūkas. Kaip ir Lisabona, jis buvo įkurtas romėnų laikais, tačiau čia visi palyginimai su sostine ir baigiasi. Portugalai sako: „Lisabona maivosi, Koimbra mokosi, Braga meldžiasi, o Portas dirba.“ Nors miestas gali didžiuotis architektūros įvairove, UNESCO saugomu paupio rajonu Ribeira, tai nėra turistams blizginamas miestas, labiau judrus komercinis centras, kurio žavesys – kasdienis gyvenimas. Keliautojams jis net gali pasirodyti apleistas, o žmonių elgesys – neįprastai portugalams atšiaurus. Centre yra keletas įdomių bažnyčių, katedra, pora dėmesio vertų muziejų ir miesto pažiba – Klerigos bokštas. Būtinos pramogos Porte – ekskursija upe, nuo kurios geriausiai matoma Ribeira, ir apsilankymas šiuolaikinio meno muziejuje-parke Fundacao de Serralves. Galbūt bus įdomūs ir sandėliai, esantys Vila Nova de Gajos rajone – iš čia jūromis į pasaulį gabenamas portveinas.

© 2019 Baltic Travel Service. Visos teisės saugomos. https://bts.lt/
Touched by digitouch!
Svetaine rūpinasi: Adisoft.lt

SEO paslaugos: SEONETA